Metuose yra laikas, kai mes vis labiau ir labiau pasineriame į tamsą - dienos eina vis trumpyn. Bet tai ne sielos tamsa. Iš Žibintų šventės mes visi išsinešėme po mažą liepsnelę, kuri mums padės eiti per visą tamsųjį laikotarpį, iki pat Šv.Kalėdų, kai Žemę nušvies Didžioji Šviesa.

Advento pradžią Valdorfo mokyklose ir darželiuose žymi Advento spiralė. Jai ruošiantis iš visžalių medžių šakelių dėliojama didelė spiralė, kurios centre stovi žvakė. Susėdę tamsioje patalpoje, kurią apšviečia tik viena žvakė spiralės centre, galime mąstyti apie visos šviesos šaltinį – Dieviškąją šviesą, Dvasios šviesą, be kurios mūsų žibintai būtų tušti ir tamsūs. Tai ji yra visa ko pradžia ir pabaiga. Tai ji spindi ir mūsų širdyse kaip atjauta, drąsa, pasiryžimas, bendrystės troškimas. Ji yra pirmoji. Tylu. Tik viena žvakė dega spiralės centre. O kas esu aš? Kur mano vieta?

Tylą nutraukia Advento giesmė. Skambant giesmėms, po vieną einame link visa ko centro, link šviesos, ir nuo jos užsidegame savo žvakelę. Susirandame savo vietą spiralėje ir stebime, kaip pamažu, žmogus po žmogaus, visa patalpa prisilipdo šviesos. Spiralė švyti. Tai amžinos kelionės, amžino gyvenimo, amžino vystymosi simbolis. Tai mes visi. Aidi giesmių žodžiai, lyg užkalbėjimai, primenantys kažką, kas yra giliai mumyse, teka, tarsi pirmapradis vanduo, pažadindami nuojautą kažko, ko protas negali aprėpti. Niekas nesibaigia, niekas nenutrūksta, amžinoji šviesa pasklidusi erdvėje, pripildžiusi kiekvieną kertę, kiekvieną širdį...

Dar akimirka, ir vėl po vieną einame iki savo žvakelės, pasiimame ją ir užgesiname. Išorinė šviesa pamažu gesta, tačiau širdyje ji lieka degti toliau. Žmogus po žmogaus, žvakelė po žvakelės, visa, kas švietė išorėje, dabar šviečia viduje. Lieka tik viena žvakė. Visa ko centras. Visa ko pradžia. Giesmės nutyla. Aš esu čia. Ir jau žinau, ko ieškoti, ko laukti. Prasideda Adventas.